Vaikai – tai rūpesčiai, klyksmai, netvarka ir triukšmas. Bet kai matai savo vaikų šypsenas, džiaugiesi jų pasiekimais, supranti, kad jie ir yra didžiausias džiaugsmas pasaulyje. O darnios šeimos narių veiduose nuolat švyti šypsenos. Mes norime pasidalinti su Jumis neseniai atrasta pasakėčia, kuri geriau už bet kokias psichologų ir filosofų teorijas parodo, kad vaikai – didžiausias mūsų turtas.
Viename mieste gyveno labai išmintingas senolis, į kurį bet kuris miesto gyventojas galėdavo kreiptis pagalbos. Kartą pas senolį atėjo batsiuvio žmona ir pasiskundė:
– Mano vyras mažai uždirba, ne mūsų jėgoms išmaitinti tris vaikus. Išvargino mane vaikai. Nė minutės poilsio.
– O tavo kaimynė turi vaikų? – paklausė senolis.
-Yra, visi penki. Neįsivaizduoju, kaip ji susitvarko.
Liepė senolis pakviesti kaimynę ir paprašė jos papasakoti apie savo gyvenimą.
Kaimynė pasirodė esanti neturtingo siuvėjo žmona, bet ji nesiskundė ir gyrė savo vaikus.
– Mūsų turtas – mūsų vaikai. Vienas mane apkabina, kitas – dainelę sudainuoja, trečias – gėlytę nuskynęs atneša, ir širdyje taip gera pasidaro.
– Argi jums užtenka pinigų maistui ir drabužiams? – toliau klausinėjo išminčius.
– Drabužiams neužtenka, bet vyras turi daug atraižų, yra iš ko lopinius prisiūti. O jeigu maisto trūksta – vaikai sužvejoja žuvų, miško gėrybių atneša, ir mes – sotūs.
Išklausė kaimynės pasakojimo senolis ir liepė jai pasiimti batsiuvio vaikus pas save, o tarp jų namų aukštą tvorą nurodė pastatyti. Moterys neišdrįso nepaklusti. Sėdi batsiuvio žmona namuose, ilsisi. Vyras – darbe, vaikai netriukšmauja ir netrukdo. Praėjo viena diena, kita, batsiuvio žmonai liūdna pasidarė. O girdėdama už sienos linksmą vaikų klegesį, pravirko. Iškentėjo savaitę, o po to nubėgo pas išminčių prašyti grąžinti jai vaikus. Senolis į jos prašymą atsakė:
– Tikiuosi, kad dabar supratai, kad laimingas tas, kas laimingas kartu su savo vaikais.
