Maži vaikai pasižymi lakia vaizduote. Svajodami ir klausydamiesi pasakų, jie perpranta moralės normas, įsijaučia į suaugusiųjų pasaulį. Šis paslaptingas pasaulis, kol nepaaugs, jiems pasiekiamas vieninteliu keliu: žaidimų, istorijų kūrimo ir pasakų klausymo būdu. Pasakos kuria gėrio ir blogio suvokimą, padeda juos atskirti vieną nuo kito. Vaiko pasaulis dar neturi apibrėžtų ribų. Jas brėžiate Jūs, leisdami kuo daugiau laiko kartu su mažyliu. O labiausiai tėvus ir vaikus suartinanti bendra veikla yra, būtent, pasakų sekimas ir skaitymas.
Dažnai girdime žodžius: svajoklis, pasakorius, keistuolis… Ir tiek mažai tesuprantame, kokia didelė yra gebėjimo svajoti nauda. Ir savo vaikų svajonėms dažnai skiriame pernelyg mažai dėmesio. O juk svajonės pildosi. Ir būtent suaugusiųjų paraginimas svajoti ir kurti ateities planus, kloja pagrindą šviesiai vaikų ateičiai, jų gebėjimui suaugus atrasti savo vietą pasaulyje, išsiaiškinti savo pašaukimą. Vaikų svajonės begalinės, nes jų dar nevaržo logikos pančiai, visuomenės normos. Vaikų vaizduotė neturi ribų, svajonės jie skraido, keliauja po įvairiausius žemės ir visatos kampelius, kuria stebuklus, vaikšto kiaurai sienas, ir tai – yra nuostabu! Nes svajonės įkvepia veiksmui ir turi ypatingą savybę pildytis…
Vaikai savo vaizduotės kūriniuose mokosi išreikšti save, pritaikyti savo talentus, atranda savo stipriąsias puses. Ir jau vėliau, Kai fantazija įgauna tam tikrą pavidalą, neabejotinai traukiantį ir kviečiantį sekti iš paskos – žmogus ima lipdyti svajonę, ją modeliuoti, paversdamas savo vaizduotės vaisių realybe. Vadinasi, leisdami vaikams svajoti, ir pažinti savo norus, mes skatiname juos tobulėti, augti, gyventi pilnavertį gyvenimą, kurti savo svajonių pavidalus ir paversti juos realybe, kurioje nebus jokių kliūčių laimei ir norų išsipildymui.
Juk vaikų svajonės – jų suaugusiųjų pasaulio pagrindas, ateityje tapsiantis savarankiško gyvenimo varikliu.
