Šiuolaikinis žmogus nuolat naudojasi mokslo pasiekimais. Televizorius ir kompiuteris, lėktuvas ir mobilusis telefonas, medicinos laimėjimai. Tai ir daugybė kitų šiuolaikinio gyvenimo sričių pagrįsta moksliniais pasiekimais. Tačiau, kaip kartą pasakė Albertas Einšteinas: „Mokslas nėra ir niekada netaps užbaigta knyga. Kiekvienas didelis pasiekimas iškelia naujų klausimų. Kiekviena karta ilgainiui atranda vis naujų ir gilesnių problemų.“
Mokslas – tarsi lobis, užkastas giliai po žeme. Laikas bėga, o štai jau ir trečiasis tūkstantmetis, o žmogus vis dar negali pasiekti ir perprasti visko, kas vyksta aplink jį, o, tuo labiau, bekraštėje Visatoje. Žingsnelis po žingsnelio atrandame kažką naujo, iki šiol neištyrinėto. Ir tokių, neištirtų sričių yra dar daug. Ir, be viso to, mokslininkai ir patys pripažįsta, kad yra mokslu nepaaiškinamų dalykų ar sferų, kurių mokslas, bent jau kol kas, nepajėgus ištirti.
Mokslas Naujaisiais amžiais vystėsi veikiamas užbaigtumo ir neužbaigtumo teorijų. Veritas temporis filia („Tiesa yra laiko duktė“) – šį aforizmą mokslo pasauliui pritaikė Leonardas da Vinčio, buvo naudojamas, siekiant charakterizuoti pažinimo laikinumą ir neužbaigtumą, ir tiriančios žmogaus proto prigimties priešpriešą sausam mokslui, pagrįstam užbaigtumu, sistemiškumu ir logika.
Mokslo neužbaigtumas ėmė daugybės skirtingų mokslo sferų atsiradimą, matomos ir nematomos konkurencijos susiformavimą, siekiant efektyvaus ir greito tyrimų vykdymo. Didžioji dauguma šiuolaikinių mokslinių tyrimų reikalauja didelių mokslininkų kolektyvų pastangų, siekiant atlikti kuo kokybiškesniu ir tikslesnius tyrimus, bandymus, sukurti naujas konstrukcijas ir pan. Taip pat labai svarbia dalimi tampa speciali mokslinė įranga, pagaminta naujausiųjų technologijų pagrindu… Tačiau visa tai nė kiek nekeičia esmės, kuri teigia, kad: „Mokslas – neužbaigta knyga“…
